Paziurek

paziurek pro langa,
paziurek, kaip tobulai sninga.
kaip krinta kasniai dideli,
uzklodami visa spalvota zeme, baltai.

paziurek i tyla,
paziurek, kokia tobula ramybe.
kaip negirdeti nei vieno garso,
kur tik tu ir nebutis, aplink.

paziurek i saule,
paziurek, kokia ji tobulai geltona,
kaip rysku, tavo akyse pasidaro,
ir nieko negali matyti.

uzsimerk,
i nieka neziurek,
kaip juoda, tiesa?
puiku, kad nieko nematai,
tad saldziai miegok.

Vaikyste

ir as pamirsau
kaip leidziasi saule,
kaip kyla menulis,
ir kaip krinta zvaigzdes, zemyn.

as pamirsau minkstasias lelytes,
rudaji meskuti,
ir smelio zaisliukus.

as pamirsau senuosius draugus,
kurie tiek daug reiske tada-
kai dar vaikas buvau.

dabar viskas kitaip,
nebegali sedeti ir ziureti,
kaip kiti viska daro uz tave,
negali sypsotis,
kai nezinai ka pasakyti,
galu gale negali pasikalbeti su lelytemis,
kurios tavo paslaptis zino visas.

o as jau spejau pavargti nuo gyvenimo.
jame tiek daug neteisybes, melo ir kanciu,
slykstu daros.
o dar tik visko pradzia...
graudu...

Noras

tyla..ir tik pianino skambesys mano ausyse..
girdziu ta garsa jau seniai...
zvelgiu i luomzirgius besisukancius valso ritmu..
jie svyti lyg mazosios zvakutes..
o dar ta ramybe...
net negali uzsimerkti ir uzmigti...
atrodo privalai sekti kiekviena ju zingsni,
ir mintimis suktis su jais..
bet as sedziu cia,
ant minksto suolo,
girdziu ta skambesi ir isvydau,
pirmaja krintancia zvaigzde....
ir spejau sugalvoti nora...
tas noras, kad ne kazka turecau,
ar, kad kitokia buciau,
bet, kad si nuostabu garsa-
amzinai girdeciau..
ir dabar dar vis po daugelio metu,
as sedziu cia, girdziu ta garsa,
matau zvaigzdes ir pagaliau isdrysau
susokti valsa-
menulio apsupti, su luomzirgiais visais.

Myliu

ir kai bandau tavaji varda tarti,
lupos suvirpa,
sirdis pradeda plakti vis smarkiau,
tarytum issoksi ji laukan.
drugeliai ataka jau rengia,
tik keliai uzdari jiems visi,
atsimuse i kietaja siena,
nuleidzia sparnus,
ir veliai skrenda tolyn.
ir tas jaudulys krutinei keistas,
pamacius tavasias zydrumo akis,
lyg jura banguoja,
saulelydzio nakti.
kai tu piktas ziuri i mane.
bet as myliu tave,
tai keista ir kvaila,
bet juk tu mano sirdy ir atminty,
kertele uzeme sau tyliai,
pasislepe tykoji ir myli,
kaip mazas vaikas ,
pro rakto skylute.

Tu

as lieciau tavo veida:
lupas, akis, nosi.
atpazistu kiekviena tavo kvadratini centimetra,
nes tai juk tu...
as vakar sedejau salia,
ir tyrinejau tave.
man patinka ziureti,
kaip tu susigesti,
ir parausta tavo zandai,
kaip nusuki akis,
nezinodamas ka pasakyti.
man patinka kaip tu apkabini,
ir pasakai : senai taip reikejo :D
as turiu tave.
ir tuo begalo dziaugiuosi ,
nes galiu buti salia,
kai to man labiausiai reikia
Myliu Tave